..sustabdau laiką...

Gražias akimirkas mes linkę vadinti 'akimirkomis', ko niekada nepasakysi apie bloguosius dalykus... Bloga diena, blogas metas... Ir dėl paprasčiausios, neišvengiamos priežasties - laiko. Jis, ko gero didžiausias mano priešas, mėgsta šaipytis iš žmogaus trapumo... Jo visada per mažai, jei nusprendi pailsėti nuo visko: darbo, mokslo, žmonių, pasaulio ar net nuo paties savęs. Jo visada per mažai, kai tu skubi, stengiesi, sapnuoji, šoki, svajoji... Jo neužtenka ir tada, kai nori sustoti pasigrožėti vietovaizdžiu, mėnesiena ir žvaigždynais, pasidžiaugti saule, pagulėti ant katik nupjautos žolės, pabūti su mylimu žmogum ar išmokti, išbandyti ką nors nauja... Ir jo visada per daug, jei tu lauki, tikiesi, lenktyniauji, dirbi, bijai, nuobodžiauji... Ir jis dar lėčiau bėga, kai būni minioje, eilėje, stovi lietuje be skėčio, lauki rytojaus... Dar lėčiau bėga, kai gija žaizdos, širdies ar fizinės, kai stengiesi atsitiesti po patirto smūgio... O kai nebelieka dėl ko gyventi - išvis sustoja.

Laikas - negailestingas plėšikas. Jis moka atimti laimę, meilę, artimuosius, pasitikėjimą, jaunystę ir norą kovoti... O tai padaręs lėtai, visai pamažu, be gailesčio tave žudo, skerdžia, gniuždo, smaugia, mėto, dusina, kol atradęs tavyje spragą, tavo paskutinį atodosį - visai sustoja. Ir ieško kitos aukos, nes žino,kad šiai jis jau nebeegzistuoja... Ir niekas nuo to nėra apsaugotas... Visi iki vieno kovos su juo... Visi iki vieno jam pralaimės...

Aš ėmiau mąstyti kitaip: 'galvos nuleidimas prieš laiką - pergalė'. Sustojus laikui - nesvarbu niekas: nei svajonių pildymas, nei meilės ieškojimas, niekas... Juk tam reikia rizikuoti, nusivilti, ištverti, sukaupti jėgas, kartoti... Kai suvoki, kad esi kolosalus bejėgis, visi tavo laiko apriboti veiksniai - fikcija, kol supranti,kad tai, ką tu laikei savo gyvenimo keliu tebuvo laiko žaidimai su tavimi, patiri skaudžiausią pralaimėjimą savo varganame gyvenime. Didžiausiems optimistams, gyvenimo šlovintojams tai gali atrodyti nihilistis rašinėlis, garbinantis ne patį gyvenimą, o asmens, kaip kūno egzistavimą, lėtą irimą link mirties, o dėl ne noro rizikuoti apšaukti baile, bet... Gyvenu dėl nieko, todėl aš - sustabdžiau laiką. Aš įveikiau priešą.

Suprasti,kad šiame gyvenime nieko nėra svarbaus, nieko, kas verta rizikos, nusivilimo ir ašarų, o tik tai, kad tu esi - čia ir tikroji pergalė. Taip tu sustabdai laiką. Dabar gali betkada eiti grožėtis kraštovaizdžiu, dangum, šokinėti per balas, vėluoti, piešti... Niekas nesvarbu, nes tu esi.