...Manasis krytis...

Dieve, taip noriu sustabdyti savo gyvenimo traukinį ir šokti iš jo į bedugnę... Taip noriu jausti kaip krentant žemyn atsikratau savo per dvidešimt metų surinkto bagažo: infantilaus naivumo, kvailos baimės, dar kvailesnio nepaaiškinamo patiklumo, sujauktų minčių, netvirtaus proto, pykčio, pavydo... Kaip atsisega ir taip palengvina mano kritimą idiotiški jausmai, karčios ašaros, dusinantis skausmas, nebepakeliama kančia... O pagaliau, pasiekus bedugnę - išsilaisvinus nuo savo pačios susikurtos ir prileistos vergijos - iškvėpti paskutinius likučius tiek laiko trukusio melo sau, kitiems, paskutinį atodusį sugebėjimo ištylėti, kai norėjosi rėkti ir šaukti tiesą...

Noriu kristi į tą bedugnę...

Kritimas ilgas procesas. Po truputį atsikratant savo prikaupto bagažo, kuris tempia į ją, krentu vis lengviau ir lengviau... Minkščiau ir minkščiau... Tik pasiekus tą išsvajotąją bedugnę - tą paskutinę sekundę mano atsainaus, niekam tikusio gyvenimo akimirką - nebeliks kur žemiau pulti... Ir tada, sukaupusi paskutines savo jėgas ir stiprią valią, pradėsiu kapanotis aukštyn, kaupti sau naują bagažą... Nes ten kur vykstu, jis rodo gyvenimo vertę, keleivio kelionės tikslą ir siekius... Ten, pagal bagažą susodinami keleiviai... Ir tikiuosi, kad mano naujas bendrakeleivis keliaus su manimi, nepaliks, neišlips... Niekada.

Jau neriu į bedugnę...