-Laiškas Tau.

Šiandien norėjau rašyti eilėraštį... Tau... Norėjau, bet tai ir liko tik noru. Nesugebu nei gražiai rimus sudėti, o ir žodžiai bei mintys užsikerta giliai giliai viduje... Atrodo tuoj ims ir išsiverš, bet vos imu rašyti pirmąją raidę - vėl nugrimzta į tą gilumą... Juk yra begalė dalykų, kuriuos turėčiau spjaute išrėkti... Žinau, kad jų yra... Tik man neišeina (veidmainiauti)...

Turėčiau sakyti, kad nekenčiu visų savo prisiminimų apie tave. Jie kelia kolosalų skausmą, kažkur ten, kur širdis... Juos lydi galybė ašarų, slopinančių kvėpavimą, ilgesys, apmaudas... Vis dar kankinu save šiais prisiminimais, nors žinau - tau senai nė motais, ką jaučia maža kvailelė... Kankinu, nes tai tu išmokei, jog gyvenime yra ne tik balta ir juoda, bet ir daugybė atspalvių bei tonų; kad meilė būna tik tarp pasakų princo ir princesės; tai į tave dabar lygiuojuos ir stengiuosi būti tokia pati nešališkai teisinga; nes ir aš dabar nededikuoju savo viso gyvenimo vienam stabui; nes dabar tik aš žinau, ką aš galvoju ir ką darau su savo likimu... Dar vis kankinu save prisiminimais apie tave. Ne jų nekenčiu, o savęs...

Turėčiau sakyti, kad džiaugiuosi, jog tavęs čia nėra... Kad nebėra galimybės tave pamatyti, išgirsti, paliesti... Džiaugtis, jog dingo didžiausia gyvenimo pagunda... Džiaugtis, jog nesielgiu naiviai vis atsiduodama jai... Turėčiau sakyti, bet net mintyse tai kvailai skamba. Kiek užgniaužiau skausmo, vos išgirdusi, kad tavęs nebebus. Kaip turėjau valdytis nepravirkus, nepradėjus klykti nuo to jausmo, lyg būtų mėsinėjama mano širdis. Kaip sunku buvo sukandus dantis neišsiduoti visiems buvusiems aplink, kad tu man - brangus... O tik klausyti: "jo nebebus"; "jis jau negrįš", "JIE"...

Turėčiau sakyti, kad dabar mano gyvenime atsirado harmonija... Kad nebereikia savęs graužti ir kaskart kaltinti esą elgiuosi netinkamai; nebereikia kankinti savęs mintimis, jog likimas - klastingas: viskas grįžta bumerangu... Jokios harmonijos čia nėra, o ir jokios ašaros kaltės nenuplaus... Ta suknista, taip ilgai laukta harmonija ir buvai Tu. Man nereikėjo blaškytis ieškant protingo patarimo, šildančios šypsenos, nuraminančio balso... Tada aš viską turėjau, kad trumpam pasijusčiau vaikiškai laiminga, turinti užnugarį, atradusi vietą po savo neryškiai šviečiančia saule... Reikalinga...

Turėčiau sakyti, kad praradau draugą... Draugą, su kuriuo ėjom į karą prieš visą likusį pasaulį... Tik draugas jau nebegrįžo... Tik aš likau, o priešaky didžiausia kada matyta mano pabaisa - nežinomybė. Bijau eiti į priekį, o ir atgal grįžti jau per vėlu. Matyt ne draugą praradau, o kažką daugiau.

Neverta net ieškoti, ką dar turėčiau sakyti (veidmainiauti)... Visvien niekada to neištarsiu. O juolab ir prasmės nėra tarti, juk puikiai žinau - nebėra kam klausyti... Nebėra kam atsakyti...