This is my blog. You can leave comments to records.
Bijau tiek, kad skauda…. Veria taip, kad trūksta oro…
Kaip gyventi, kai žinai, kad mylimiausias, artimiausias, vienintelis tave palaikantis žmogus lenkia pirštus, skaičiuodamas paskutines savo gyvenimo dienas?… Paskutinius širdies dūžius… Žengia paskutinius savo žingsnius…
Kaip gyventi, kai žinai, jog negali niekuo padėti, esi visiškas bejėgis? Kaip savęs nekaltinti, kad nesugebi pasakyti, kaip tą žmogų vertini, myli ir kaip jaudiniesi dėl jo… Kad negali užmigti naktimis ir vis klausai, ar jis dar kvėpuoja… Kad ima drebėti rankos, greitėja širdies plakimas išgirdus kiekvieną sunkesnį alsavimą…
Kaip gyventi stebint, kai kasdien tam žmogui blogėja?... Kaip kasdien jis netenka dalelės savo jėgų, sveikatos, kaip jis nyksta tavo akyse… Kad stengiesi užmerkti akis ir įsivaizduoti, jog viskas gerai, kad nenori matyti tiesos, nes ji per daug kraupi… Kai kasdien su kiekvienu jo nusilpimu, silpsti ir tu… Atsiranda didelis vakuumas krutinėje… Jis plečiasi…Nenumaldomai plečiasi…
Kaip gyventi, kai žmogus, dėl kurio tu stengeisi gyventi dorai, laimingai, kuris vienintelis tau galvą paglosto, kai sunku, kurio vienintelio žodžiai visada sugraudina, greitai tave paliks?... Kai negalėsi su juo pašnekėti, pasitarti… Kai nebebus to, tik dėl kurio, tu pats gyveni, nes žinai, kad tavo netekties jis nepakeltų…
Kaip gyventi, kai tavo gyvenimas griūna?... Kai visi, kuriais pasitiki, tave palieka… O visi, kuriuos sutinki kelyje, tave skaudina, nes jiems neįdomu tave pažinti, tik vertinga pasinaudoti… Kaip ištverti didžiausias netektis tų žmonių, kurių gerumu niekas nepralenks… Kurie skyrė visą savo gyvenimą tave auginti, auklėti, mokyti, saugoti… Be kurių nebūtum toks, koks esi dabar…
Niekada nebuvau iš tų, kurie gali guostis kitam žmogui, pasakoti savo problemas ir kartu ieškoti sprendimų…Visada viską gniaužiau savyje, visas mintis dėliodavau pati… Bet dabar, šita baimė sujaukė visą galvą, jog nebemoku nei blaiviai mąstyti, nei elgtis ar kalbėti… Man reikia peties išsiverkti, išsipasakoti… Man būtina…Aš negaliu šio skausmo pakelti… Kur man dabar eiti? Kam pasakyti?...
Comments: 0 Views: 106 Group: General
Šiandien norėjau rašyti eilėraštį... Tau... Norėjau, bet tai ir liko tik noru. Nesugebu nei gražiai rimus sudėti, o ir žodžiai bei mintys užsikerta giliai giliai viduje... Atrodo tuoj ims ir išsiverš, bet vos imu rašyti pirmąją raidę - vėl nugrimzta į tą gilumą... Juk yra begalė dalykų, kuriuos turėčiau spjaute išrėkti... Žinau, kad jų yra... Tik man neišeina (veidmainiauti)...
Turėčiau sakyti, kad nekenčiu visų savo prisiminimų apie tave. Jie kelia kolosalų skausmą, kažkur ten, kur širdis... Juos lydi galybė ašarų, slopinančių kvėpavimą, ilgesys, apmaudas... Vis dar kankinu save šiais prisiminimais, nors žinau - tau senai nė motais, ką jaučia maža kvailelė... Kankinu, nes tai tu išmokei, jog gyvenime yra ne tik balta ir juoda, bet ir daugybė atspalvių bei tonų; kad meilė būna tik tarp pasakų princo ir princesės; tai į tave dabar lygiuojuos ir stengiuosi būti tokia pati nešališkai teisinga; nes ir aš dabar nededikuoju savo viso gyvenimo vienam stabui; nes dabar tik aš žinau, ką aš galvoju ir ką darau su savo likimu... Dar vis kankinu save prisiminimais apie tave. Ne jų nekenčiu, o savęs...
Turėčiau sakyti, kad džiaugiuosi, jog tavęs čia nėra... Kad nebėra galimybės tave pamatyti, išgirsti, paliesti... Džiaugtis, jog dingo didžiausia gyvenimo pagunda... Džiaugtis, jog nesielgiu naiviai vis atsiduodama jai... Turėčiau sakyti, bet net mintyse tai kvailai skamba. Kiek užgniaužiau skausmo, vos išgirdusi, kad tavęs nebebus. Kaip turėjau valdytis nepravirkus, nepradėjus klykti nuo to jausmo, lyg būtų mėsinėjama mano širdis. Kaip sunku buvo sukandus dantis neišsiduoti visiems buvusiems aplink, kad tu man - brangus... O tik klausyti: "jo nebebus"; "jis jau negrįš", "JIE"...
Turėčiau sakyti, kad dabar mano gyvenime atsirado harmonija... Kad nebereikia savęs graužti ir kaskart kaltinti esą elgiuosi netinkamai; nebereikia kankinti savęs mintimis, jog likimas - klastingas: viskas grįžta bumerangu... Jokios harmonijos čia nėra, o ir jokios ašaros kaltės nenuplaus... Ta suknista, taip ilgai laukta harmonija ir buvai Tu. Man nereikėjo blaškytis ieškant protingo patarimo, šildančios šypsenos, nuraminančio balso... Tada aš viską turėjau, kad trumpam pasijusčiau vaikiškai laiminga, turinti užnugarį, atradusi vietą po savo neryškiai šviečiančia saule... Reikalinga...
Turėčiau sakyti, kad praradau draugą... Draugą, su kuriuo ėjom į karą prieš visą likusį pasaulį... Tik draugas jau nebegrįžo... Tik aš likau, o priešaky didžiausia kada matyta mano pabaisa - nežinomybė. Bijau eiti į priekį, o ir atgal grįžti jau per vėlu. Matyt ne draugą praradau, o kažką daugiau.
Neverta net ieškoti, ką dar turėčiau sakyti (veidmainiauti)... Visvien niekada to neištarsiu. O juolab ir prasmės nėra tarti, juk puikiai žinau - nebėra kam klausyti... Nebėra kam atsakyti...
Comments: 0 Views: 194 Group: General
Dieve, taip noriu sustabdyti savo gyvenimo traukinį ir šokti iš jo į bedugnę... Taip noriu jausti kaip krentant žemyn atsikratau savo per dvidešimt metų surinkto bagažo: infantilaus naivumo, kvailos baimės, dar kvailesnio nepaaiškinamo patiklumo, sujauktų minčių, netvirtaus proto, pykčio, pavydo... Kaip atsisega ir taip palengvina mano kritimą idiotiški jausmai, karčios ašaros, dusinantis skausmas, nebepakeliama kančia... O pagaliau, pasiekus bedugnę - išsilaisvinus nuo savo pačios susikurtos ir prileistos vergijos - iškvėpti paskutinius likučius tiek laiko trukusio melo sau, kitiems, paskutinį atodusį sugebėjimo ištylėti, kai norėjosi rėkti ir šaukti tiesą...
Noriu kristi į tą bedugnę...
Kritimas ilgas procesas. Po truputį atsikratant savo prikaupto bagažo, kuris tempia į ją, krentu vis lengviau ir lengviau... Minkščiau ir minkščiau... Tik pasiekus tą išsvajotąją bedugnę - tą paskutinę sekundę mano atsainaus, niekam tikusio gyvenimo akimirką - nebeliks kur žemiau pulti... Ir tada, sukaupusi paskutines savo jėgas ir stiprią valią, pradėsiu kapanotis aukštyn, kaupti sau naują bagažą... Nes ten kur vykstu, jis rodo gyvenimo vertę, keleivio kelionės tikslą ir siekius... Ten, pagal bagažą susodinami keleiviai... Ir tikiuosi, kad mano naujas bendrakeleivis keliaus su manimi, nepaliks, neišlips... Niekada.
Jau neriu į bedugnę...
Comments: 0 Views: 167 Group: General
Gražias akimirkas mes linkę vadinti 'akimirkomis', ko niekada nepasakysi apie bloguosius dalykus... Bloga diena, blogas metas... Ir dėl paprasčiausios, neišvengiamos priežasties - laiko. Jis, ko gero didžiausias mano priešas, mėgsta šaipytis iš žmogaus trapumo... Jo visada per mažai, jei nusprendi pailsėti nuo visko: darbo, mokslo, žmonių, pasaulio ar net nuo paties savęs. Jo visada per mažai, kai tu skubi, stengiesi, sapnuoji, šoki, svajoji... Jo neužtenka ir tada, kai nori sustoti pasigrožėti vietovaizdžiu, mėnesiena ir žvaigždynais, pasidžiaugti saule, pagulėti ant katik nupjautos žolės, pabūti su mylimu žmogum ar išmokti, išbandyti ką nors nauja... Ir jo visada per daug, jei tu lauki, tikiesi, lenktyniauji, dirbi, bijai, nuobodžiauji... Ir jis dar lėčiau bėga, kai būni minioje, eilėje, stovi lietuje be skėčio, lauki rytojaus... Dar lėčiau bėga, kai gija žaizdos, širdies ar fizinės, kai stengiesi atsitiesti po patirto smūgio... O kai nebelieka dėl ko gyventi - išvis sustoja.
Laikas - negailestingas plėšikas. Jis moka atimti laimę, meilę, artimuosius, pasitikėjimą, jaunystę ir norą kovoti... O tai padaręs lėtai, visai pamažu, be gailesčio tave žudo, skerdžia, gniuždo, smaugia, mėto, dusina, kol atradęs tavyje spragą, tavo paskutinį atodosį - visai sustoja. Ir ieško kitos aukos, nes žino,kad šiai jis jau nebeegzistuoja... Ir niekas nuo to nėra apsaugotas... Visi iki vieno kovos su juo... Visi iki vieno jam pralaimės...
Aš ėmiau mąstyti kitaip: 'galvos nuleidimas prieš laiką - pergalė'. Sustojus laikui - nesvarbu niekas: nei svajonių pildymas, nei meilės ieškojimas, niekas... Juk tam reikia rizikuoti, nusivilti, ištverti, sukaupti jėgas, kartoti... Kai suvoki, kad esi kolosalus bejėgis, visi tavo laiko apriboti veiksniai - fikcija, kol supranti,kad tai, ką tu laikei savo gyvenimo keliu tebuvo laiko žaidimai su tavimi, patiri skaudžiausią pralaimėjimą savo varganame gyvenime. Didžiausiems optimistams, gyvenimo šlovintojams tai gali atrodyti nihilistis rašinėlis, garbinantis ne patį gyvenimą, o asmens, kaip kūno egzistavimą, lėtą irimą link mirties, o dėl ne noro rizikuoti apšaukti baile, bet... Gyvenu dėl nieko, todėl aš - sustabdžiau laiką. Aš įveikiau priešą.
Suprasti,kad šiame gyvenime nieko nėra svarbaus, nieko, kas verta rizikos, nusivilimo ir ašarų, o tik tai, kad tu esi - čia ir tikroji pergalė. Taip tu sustabdai laiką. Dabar gali betkada eiti grožėtis kraštovaizdžiu, dangum, šokinėti per balas, vėluoti, piešti... Niekas nesvarbu, nes tu esi.
Comments: 0 Views: 221 Group: General
Pagal mano naują teoriją. Mūsų sapnus audžia demonai, o kuriam demonas nesuspėja pasiųsti sapno, tam jį pašnibžda tojo instinktai. Sapnai su logiškai darniu siužetu parodo likimą.
Angelai nedrįsta žengti į tamsią sapnų olą. Kiekvienas sapnas slepia savyje gilias duobes, kurių dugne negali atsidurti joks Dievo tvarinys. Patikėkite, sapnai nėra duoti Dievo.
Naivu palaikyti sapną supančią prietarų aureolę už jo esmę.
Kiekvienas demonas turi begalę gudrybių, kad žmonėms užleistų sapnus.
Neseniai vaikštinėdamas sode pastebėjau vabalėlį ryškiai raudonais sparnais. Nutūpęs prieš mane ant tako, jie netikėtai išnyko. Ten nebuvo nei urvelio, nei plyšio, kuriame vabzdys galėjo pasislėpti. Tada ir pagalvojau: "Kam velniui teatrinis Mefistofelio kostiumas, jei galima įgauti vabalo formą?" Neveltui žiogą su dideliais melsvais sparnais vadina šėtono arkliuku. Argi tai ne geriausias būdas nepastebėtam pakliūti į mūsų pasaulį?
Sapnas žmogaus sielą paverčia tamsiu ir purvinu rūsiu, kuriame, tarsi žiurkės, šmirinėja piktos dvasios.
Nedėkingas, iškreiptas sapnų pasaulis tarnauja Liuciferio įmantrių užmačių įkūnijimui. Kitaip jis būtų tik beprasmis jutimų ir vaizdinių sąvartynas.
Prisiminkime, kaip prasideda sapnas. Pasirodo paslaptinga būtybė, kaip kitaip, iš jūrų ir nusitempia mus į gelmę, priversdama iš pradžių pajusti virpulį, o paskui pasitenkinimą.
Sapne atsiskleidžia slapti norai ir kėslai. Kas be piktojo demono sugebėtų sugundyti miegančius greta mylimuosius, priversdamas juos graužtis dėl išdavystės?
Dieną ir naktį, kada tik beužmigtų žmogus, piktos dvasios iš požemių gelmių skuba panirti į jo sapną.
Kai darbo imasi galingieji demonai arba pats šėtonas, sapnai būna detalūs ir pilni nuostabių smulkmenų. Taip Boschas pavaizdavo šv. Antonijaus gundymą. Mirę sapnuodami tiesiog paklydo, bandydami pasprukti nuo košmaro, kai vietoje durų, vedančių į gyvųjų pasaulį, atvėrė mirties rūmų duris.
Jei į piktųjų dvasių tinklus įkliuvo įsimylėjėlių pora, tai pabudęs vyriškis turi kuo greičiau pažadinti mylimąją, kad nepaliktų jos Liuciferio, baisaus miegančių moterų mylėtojo, karalystėje.
Argi pabusdami nepajaučiate palengvėjimo?
Todėl išmintingas žmogus daro viską, kad niekad neužmigtų. Kiauras naktis jis klajoja tamsiomis gatvėmis, saugomas Dievo, žvelgiančio į mus iš aukštybių.
Aštrūs naktinėjančio pojūčiai gelbsti jį nuo Siaubo, nuo kurio neapsaugotas tas, kuris iki paryčių įkalintas savo miegamajame, įmestas į sapnų tamsiąją.
Comments: 0 Views: 237 Group: Rinktinė
Šiąnakt ant mano lango lijo Šakojos venų gijom tyliai lašai, Lygiai taip mano svajos grimzdo, Leidos likimo sukarpyti sparnai. Šiąnakt ant palangės žvakė subliuško Varvančio vaško liko keliai, Panašiai meilės siūlas iš rankų ištrūko Griuvėsiais virto jos pamatai. Šiąnakt čia vaitojo gailus vėjų trio Daužės į stiklą šalti jų veidai Taip ir širdis man sustot plakus bijo Drasko vidų aštrūs sielos nagai... --------------------------------------------
Comments: 0 Views: 186 Group: General
Dėlioju iš ašarų savo gyvenimą, apie ilgą kančią,ilgesį,nerimą... apie trumpą bereikšmę mano meilę, apie karštą ugnį,išmesta laimę. Pasakoju mirčiai savo istoriją apie trumpą ryžtą,kryžių,ironiją, apie plazdėjusią viltį išlikti, apie karojusią virvę,netramdomą pyktį... Paišau krauju savąją knygą... savo atmerktas akis,o jose tylą... savo gležnas rankas ir palaužtą sielą... savo riksmą, širdį ,amžiną miegą... Nešu taurėje jam savąjį kraują... savo balsą,alkį,ligą naują... savo baimės suniokotą kūną, savo suteptą,palaidotą rūbą...
Comments: 1 Views: 318 Group: General
Aš nežinau, ką reiškia žodis meilė,
Man neskirta šviesa, sekmė ar laimė
Nežinau, kas ta draugystė, bendra mintis,
Kam reikalinga greitai plakanti širdis...
Aš nežinau, kas tai tvirti jausmai,
Negirdžiu ką sako besišypsantys vaikai
Nesuprantu aš to žodžio šiluma,
Kurios nemačiau, nepajutau iš nieko niekada.
Nežinau, kur tiesa, o kur prakeiktas melas
Ir kas tamsoj mane vis iš naujo vejas...
Neatskiriu, kur pabaiga, o kur dar tik pradžia
Pamirštu ką sapnuoju ir regiu nakčia...
Bet dar vis stoviu, laukiu ir tikiuosi,
Kad jau šią naktį mane iš čia tu išvaduosi,
Parodysi man tai, ko nežinau, nesuprantu
Pajausi, kiek daug šiam gyvenime aš prarandu...
Comments: 0 Views: 181 Group: General
Esu jausmingas žmogus. Bent jau taip sako... Todėl dažnai braukiu ašarą...
Dabar irgi. O kai yra taip, kaip dabar - imu rašyti... Seniau kurdavau eilėraščius. Bet po velnių, kiek galima kurti gražius rimus apie tai, kas mane skaudina?... Tai dabar tiesiog parašysiu... Viską, be pagražinimų.
Mano gyvenime yra keli dubliai meilės:
1 dublis- kvaila vaikiška meilė.
Nuo mažų dienų idealizuodavau tokius reiškinius kaip prisilietimas, šypsena, bučinys... Galima sakyti - gimiau būdama romantikė. Taigi įkliuvau. Pamilau savo maža vaikiška širdute... Pora metų mylėjau nebyliai. Daužydavosi širdis, jei mūsų rankos netyčia susiliesdavo šokiuose, virpėdavo kojos jei akys susitikdavo mokyklos koridoriuje, o vėliau sudrėgdavo rankos, vos jis mane pabučiuodavo. Deja tai nebuvo pasaka, kokią įsivaizdavau... Jis draudė prasitarti apie mūsų bendravimą, mokykloje apsimesdinėdavo, jog manęs nepažįsta, drąstiškai nusukdavo galvą, jei mūsų akys susitikdavo... Kai žmogus tau patinka, tu tampi aklas ir nematai viso to, kas dedasi... Kiekvieną diena gaudavau sms nuo jo, kurias jis vėliau man ištrindavo kai susitikdavom. Ir kiekvieną kartą mums susitikus, jis vis versdavo daryti tai, ko aš nenorėdavau. Kai nesutikdavau, paprasčiausiai išvarydavo lauk... Be jokios sąžinės graužaties. Man galvoje nuolat skambėdavo jo žodžiai: "Kodėl kitos gali, o tu ne? ". Iki šiol tėra tik keletas žmonių, kurie tai žino, nes matė. Juk pažadėjau niekam nesakyti... Niekada niekam ir nesakiau.
2 dublis - draugas?
Kadangi esu gruboko charakterio, mano geriausiais draugais nuolat tapdavo vaikinai. Niekada nežaisdavau su lėlėmis, nesimatuodavau mamos drabužiu ar batų, nesidažydavau jos dažais. Mano žaislais tapdavo žaislinės mašinėlės, šautuvai, kardai, riedlentės... Niekada nežiūrėjau į jokį savo draugą, kaip į galimą vaikiną. Daugiau niekada ir nežiūrėsiu... Su juo buvome geriausiais draugais šešerius metus... Kol abiems nepasirodė, jog vienas kitą traukiame. Taip, toke dalykai labai greitai griauna draugystę. Taigi, prasidėjo aistringos pirmosios naktys, melagystės tėvams, draugams... Jis vis kartodavo: " Tai, kad esame geriausi draugai, tai visiem suprantama, bet negalima, jog kas sužinotų, jog mes rimtai draugaujame..." Taip, galiausiai ir tai pasibaigė, kai jis pagaliau užkariavo jam patinkančios merginos širdį. O bendri mūsų draugai net dabar paklausia, kodėl mūsų bendravimas nutrūko? Juk buvome tokie geri draugai... Mūsų kompanijos siela... Ir jie nežino. Nes niekada jiems nesakysiu.
3 dublis - guodėja
Yra toks jausmas, kaip tuštuma. Jis dažniausiai aplanko tada, kai kas nors brangaus ir artimo dingsta iš tavo gyvenimo. Tuomet kiekvienas ima ieškoti būdų tai tuštumai užpildyti. Nevykęs sprendimas, bet taip darome visi... Su juo mane suvedė pusbrolis. Padorus vaikinas, mane gerbė, mylėjo, nebijojo demonstruoti savo jausmų... Mėgdavo paimti mane už rankos... Juk nėra nieko maloniau, nei jausti kaip tavo delnas skęsta mylimo žmogaus delne... Jis galėjo vesti mane kur tik panorėjęs, visur bučiau ėjus. kad tik to delno jis niekada nepaleistų. Sunkiausiais momentais jis nuolat kartodavo, jog jis su manim, aš esu jo gyvenime ir niekada neišeisiu... Deja, grįžo jo buvusi mergina, kuri jį įskaudino, ėmė jo maldauti atleisti... Kiekvieną minutę galėjau matyti, kaip tas žmogus tolsta nuo manęs, kaip delnas slysta iš jo rankos... Taigi, jis išėjo. Prašė suprasti, juk jis buvo įskaudintas, todėl klaidžiojo ir pasiklydo savo jausmuose. Maldavo manęs, mano ir savo draugų, jog niekada jai nepasakytume, jog mes buvome kartu tą laiką, kol jos nebuvo. Ji to jam neatleistų... Mes ir nesakėme. Ji to nežino, niekada ir nesužinos...
4 dublis - tobulas (arba tobulų nebūna)
Iš manęs likimas mėgsta pasišaipyti... Šį kartą jis prieš akis pamojavo trokštamiausią dalyką, įrodydamas, jog toks egzistuoja, tik aš jo niekada negalėsiu turėti. Kuo šis atvejis ypatingas? Na, pirmą kartą esu kažkam reikalinga, jaučiuosi gerbiama, iš manęs nereikalaujama dalykų, kurių aš nesutikčiau daryti, manęs nesigėdijama... žinau, jog čia rasiu tvirtą užnugarį, palaikymą, supratimą, pagalbą... o ir jis yra toks, apie kokį visada svajojau: linksmas, meniškos sielos, protingas, vyriškas, subrendęs, teisingas... Visada turiu ko iš jo pasisemti, ką išmokti... Visada būna tai, kuo sudomina, nustebina, supažindina... Ir aš laikau jį savo sielos draugu, nes niekada nebuvau tokia laiminga žinodama, jog turiu brangų žmogų. Tikrai brangų... Juk tokie nelaukia už kiekvieno kampo. Jis tikriausiai net nesuvokia, koks šiltas yra jo žvilgnis, koks stiprus apkabinimas, koks malonus ausiai jo širdies plakimas. Jis nežino ir to, kokios deginančios ašaros teka dėl jo, kokie gali būti aštrūs sielos nagai, kai ji klykia iš sielvarto, kaip gniuždo kiekvienas jo tikros tiesos nuslepimas, akių krypsnis į šalį, prašymas tylėti, kai skambina ji... Taigi, šis dublis irgi turi savybę - turiu tylėti ir niekam nieko nesakyti... Ir nesakysiu.
Sudėliojus visus šiuos dublius kartu, gaunasi ratas... Aš viską vis pakartoju. Tyliu apie savo brangiausius žmones, tyliu,kad tokius turėjau ar turiu, tyliu, nors norisi rėkti... Su kiekvienu rato apsisukimu, nudegu vis daugiau ir labiau. Ar verta laukti dublio 5?...
Juk, nėra manęs. Niekada ir nebuvo...
Comments: 0 Views: 434 Group: General
